Virginija Gaigalaitė

Background: The clinical relevance of posterior Circle of Willis (CoW) variants remains controversial, particularly in the presence of vertebral artery hypoplasia (VAH). We aimed to evaluate whether posterior CoW configuration modifies the risk of posterior circulation stroke (PCS) or transient ischemic attack (TIA) depending on vertebral artery anatomy. Methods: In this retrospective case-control study, 1,339 participants were included, comprising 269 patients with PCS/TIA and 1,070 asymptomatic controls. All subjects underwent magnetic resonance or computed tomography angiography; extracranial vertebral arteries were additionally assessed by duplex ultrasonography. VAH was defined as a vertebral artery (VA) diameter < 2.5 mm along its entire course. Posterior CoW configuration was categorized as adult-type with both posterior communicating arteries (PComAs) present, adult-type with one or both PComAs absent, or fetal-type Circle of Willis. Multivariable logistic regression, stratified and interaction analyses were performed adjusting for age, sex, and classical vascular risk factors. Results: In the overall cohort, posterior CoW configuration was not independently associated with PCS/TIA after multivariable adjustment. Stratified analyses revealed marked effect modification by VAH. Among participants with VAH, adult-type configuration with both PComAs absent was associated with higher odds of PCS/TIA (OR 2.2, 95% CI 1.3–3.6), whereas fetal-type CoW was associated with a significantly lower risk (OR 0.35, 95% CI 0.17–0.70). In contrast, among participants without VAH, fetal-type CoW was associated with increased PCS/TIA risk (OR 1.76, 95% CI 1.04–2.9). Interaction analyses confirmed significant interactions between VAH and both absent PComAs and fetal-type CoW configurations. Conclusion: The clinical impact of posterior Circle of Willis variants is strongly context dependent. Fetal-type configuration appears protective in the presence of vertebral artery hypoplasia but may increase ischemic vulnerability in individuals with normal vertebral arteries, highlighting the importance of integrating vertebral artery anatomy when interpreting posterior Circle of Willis variants.

Background and Objectives: Vertebral artery hypoplasia (VAH) is a controversial risk factor for cerebral infarction. The aim of this study was to analyze the prevalence of vertebral artery hypoplasia and to evaluate its association with vertebrobasilar cerebrovascular accidents. Materials and Methods: The study was conducted in the Neurology Departments of the Republican Vilnius University Hospital from 2015 to 2020. Data of 742 subjects (133 patients with posterior circulation infarction or vertebral artery syndrome (PCI/VAS), 80 patients with anterior circulation infarction (ACI) and 529 control subjects with no symptoms of cerebrovascular accident) were analyzed. Ultrasound examination of the extracranial internal carotid and vertebral arteries (VA) was performed, risk factors were recorded. Results: The mean age of the subjects was 64.51 ± 13.02 years. In subjects with PCI/VAS the diameter of VA was smaller, and the prevalence of VAH was higher compared to those in subjects with ACI and in the control group. A higher degree of VAH in subjects younger than 65 years of age increased the risk of PCI/VAS. Subjects with non-dominant VA diameter of 2.7–2.9 mm had 2.21 times higher risk of PCI/VAS, subjects with non-dominant VA diameter of 2.5–2.6 mm had 2.36 times higher risk of PCI/VAS, and subjects with non-dominant VA diameter of 2.2–2.4 mm had 4.12 times higher risk of PCI/VAS compared with subjects with non-dominant VA diameter of ≥3 mm. Among patients with PCI/VAS those with VAH had lower rates of ischemic heart disease compared with patients with normal VA diameter. There was no difference in the rates of other risk factors between PCI/VAS patients with and without VAH. Conclusions: Vertebral artery hypoplasia is not a rare finding in individuals without symptoms of cerebrovascular accident, but more frequent in patients with vertebrobasilar cerebral infarction or vertebrobasilar artery syndrome. Vertebral artery hypoplasia can be considered a risk factor for posterior circulation infarction in subjects under 65 years of age.

Background: Neurological deterioration (ND) after mechanical thrombectomy (MT) of acute ischemic stroke (AIS) in anterior circulation is an important complication associated with a poor outcome. Moreover, evident causes of ND may remain unexplained (UnND). Objective: We sought to evaluate the association of the systolic blood pressure (SBP) parameters before MT, during MT, and during a 24-h period after MT with UnND. Methods: We analyzed 382 MT-treated AIS patients in two stroke centers from 2017 to 2019. The patients with unsuccessful recanalization and/or with symptomatic intracerebral hemorrhage after MT were excluded. Multivariate logistic regression analysis was used to identify the SBP parameters that predict UnND. Results: There were 5.9% patients with UnND within 24 h after MT among patients with successful recanalization what comprises 4.9% of all patients who had undergone MT. SBP > 180 mmHg on admission (odds ratio (OR): 4, 95% confidence interval (CI): 1.6–10, p = 0.004) and a drop of SBP below100 mmHg during MT (OR: 4.7, 95% CI: 1.3–17, p = 0.019) were associated with UnND occurrence within 7 days without a significant association with UnND within 24 h. UnND within 7 days was predicted by the episodes of SBP exceeding the level of SBP observed before the groin puncture and occurring over the first 2 h following recanalization (OR: 5, 95% CI: 1.3–19, p = 0.021), an increase of SBP of more than 20% within 2–24 h after MT (OR: 3.4, 95% CI: 1.1–10, p = 0.035), and a drop of SBP below 100 mmHg after MT (OR: 3.2, 95% CI: 1.1–9, p = 0.039). Conclusion: The association between the SBP parameters and UnND depends on the treatment period and the time of UnND occurrence. The J/U resembling relationship between SBP and UnEND was established during a 24-h period after MT.

It is not clear whether the configuration of the posterior part of the circle of Willis (CW) depends on the proximal part of the vertebrobasilar system. Our aim is to evaluate the posterior part of CW in association with different size of vertebral arteries (VA) in healthy volunteers. The present study was based on a sample of 923 healthy volunteers who were examined from 2013 through 2018. The duplex ultrasonographic examination of the extracranial vertebral (VA) and carotid arteries was performed. VA was defined as hypoplastic (VAH) when VA diameter in the entire course was less than 2.5 mm. All the participants underwent magnetic resonance angiography (MRA) examination. All the component vessels of the circle of Willis were assessed in each individual. We classified the posterior communicating artery (PCoA) as presence PCoA, absence/hypoplastic PCoA and fetal-type posterior circle of Willis (FCW) in which the major stem of the posterior cerebral artery (PCA) arises from ipsilateral internal carotid artery (ICA). The comparison of the posterior part of CW was made in subjects with normal VA and VAH of a different degree (communicating with basilar artery (VAH-BA) and not communicating with the basilar artery (VAH-PICA)). FCW was found in 15.9% of subjects, bilaterally–in 2.3%. FCW was more frequent in individuals with VAH than in those with normal VA (accordingly, 28.8% vs. 13.5%, p<0.001. Moreover FCW was recorded in 50% of the subjects with VA—PICA in comparison with 13.5% of those with normal VA and 22.8% with VAH—BA, p<0.005. On the contrary, absence/hypoplasia of both PCoA was mostly found in the group with normal VA in comparison with VAH-BA and VAH-PICA (accordingly, 50.7%, 38.6% and 12.5%, p<0.01). Individuals with VAH have a different pattern of the posterior part of CW in comparison with those with normal VA. With the increasing degree of VAH, the proportion of FCW increases, while the proportion of absence/hypoplastic of both PCoA decreases.

Background: It is not clear whether the configuration of the posterior part of the circle of Willis (CW) depends on the proximal part of the vertebrobasilar system. Our aim is to evaluate the posterior part of CW in association with different size of vertebral arteries (VA) in subjects free from stroke and TIA.Materials and methods: The present study was based on a sample of 923 subjects free from stroke and TIA who were examined from 2013 through 2018. All the participants underwent MRA examination. The duplex ultrasonographic examination of the extracranial arteries (vertebral and carotid) was performed. VA was defined as hypoplastic (VAH) when VA diameter in the entire course was less than 2.5 mm. We classified the posterior communicating arteries (PCoA) as presence PCoA, absence/hypoplastic PCoA and fetal CW (FCW). The comparison of the posterior part of CW was made in subjects with normal VA and VAH of a different degree (communicating with basilar artery (VAH-BA) and not communicating with the basilar artery and terminating in PICA, neck or aplasia (VAH-PICA)).Results: FCW was found in 15.9% of subjects, bilaterally – in 2.3 %. The coexisting VAH was more common in subjects with FCW rather than in those with adult CW (respectively, 28.6% and 13.4%, p<0.001). Aplasia of A1 of the anterior cerebral artery, i.e. blood flow redistribution in the anterior part of anterior circulation in the majority of cases (in 6 of 7 cases) was found ipsilaterally to FCW. FCW was recorded in 50% of the subjects with VA - PICA in comparison with 13.5% of those with normal VA and 22.8% with VAH - BA, p<0.005. On the contrary, absence/hypoplasia of both PCoA was mostly found in the group with normal VA in comparison with VAH-BA and VAH-PICA (accordingly, 50.7%, 38.6% and 12.5%, p<0.01).Conclusion: Individuals with VAH have a different pattern of the posterior part of CW in comparison with those with normal VA. With the increasing degree of VAH, the proportion of FCW increases, while the proportion of absence/hypoplastic of both PCoA decreases.

Reikšminiai žodžiai: asmenybės D tipas, depresiškumo lygmuo, elektrokardiostimuliatorius, gyvenimo kokybė, Aquarel skalė. Darbo tikslas. Išsiaiškinti, ar D tipo asmenybės bruožai bei depresiškumo lygmuo susiję su gyvenimo kokybe pacientų, kuriems implantuotas elektrokardiostimuliatorius (EKS). Tyrimo medžiaga ir metodai. Tirti 100 asmenų, kurie sirgo kardiovaskuline liga, iš jų 50 – su implantuotu EKS (amžiaus vidurkis 67,26 ± 9,73 metų), 50 – kontrolinė grupė be EKS (amžiaus vidurkis 68,08 ± 9,69). Tyrime naudotas specifinis Aquarel klausimynas gyvenimo kokybei ir susijusiems kardiologiniams simptomams įvertinti (M. A. Stofmeel ir kt., 2001), D tipo asmenybės skalė 14 (Type D scale 14, DS14, Denollet, 2005), Beko depresijos skalė (BDI-II, 1961). Rezultatai. Iš visų tiriamųjų D tipo asmenybių su neigiamo emocingumo ir socialinio uždarumo bruožais buvo 41 proc. Grupėje su implantuotu EKS tokio tipo asmenybių buvo reikšmingai daugiau (54 proc.). Depresiškumo lygmuo abiejose grupėse buvo panašus ir reikšmingai nesiskyrė. Gyvenimo kokybės balai buvo reikšmingai mažesni pacientams su implantuotu EKS (64,33 ± 16,95), palyginti su tiriamaisiais be EKS (83,45 ± 14,95), ir dar mažesni D tipo asmenybėms su EKS (58,8 ± 17,93), palyginti su ne D tipo asmenybėmis (70,82 ± 13,38) be EKS. Koreliacinė analizė parodė reikšmingas sąsajas tarp visų tiriamųjų gyvenimo kokybės ir D tipo asmenybės bruožų, amžiaus, depresiškumo lygmens. Gyvenimo kokybė buvo reikšmingai susijusi su neigiamu emocingumu (r = -0,592) ir depresiškumo lygmeniu (r = -0,615) D tipo asmenybėms, o ne D tipo asmenybių gyvenimo kokybė koreliavosi tik su depresiškumo lygmeniu (r = -0,5). Prognostinis tiesinės regresijos modelis parodė, kad reikšmingiausią ir stipriausią poveikį D tipo asmenybių gyvenimo kokybei turėjo depresiškumo lygmuo (β = -0,552). Išvados. Tirtų asmenų depresiškumo lygmuo nesusijęs su elektrokardiostimuliatoriaus implantacija. D tipo asmenybės bruožai – neigiamas emocingumas ir socialinis uždarumas reikšmingai dažnesni pacientams su elektrokardiostimuliatoriumi ir reikšmingai atvirkščiai susiję su jų gyvenimo kokybe. Pacientų su elektrokardiostimuliatoriumi depresiškumo lygmuo ir gyvenimo kokybė tarpusavyje stipriai susiję nepriklausomai nuo asmenybės tipo, o neigiamas emocingumas su gyvenimo kokybe stipriai susiję tik D tipo asmenybėms. Depresiškumo lygmuo ir D tipo asmenybės neigiamas emocingumas yra stipriausi prognostiniai veiksniai, kurie lemia blogesnę gyvenimo kokybę.

The clinical significance of vertebral artery (VA) hypoplasia is under discussion. The aim of this retrospective study is to evaluate a hypothesis of a possible causal link between VA hypoplasia (VAH) and the incidence of posterior circulation stroke (PCS) or TIA depending on the degree of VAH and vascular risk factors. A total of 367 symptomatic (PCS or TIA) and 742 asymptomatic subjects, were selected to participate in the study. The extracranial arteries were examined by ultrasound. VAH was defined as VA diameter in entire course <3 mm, although different degrees of VAH were examined. All the symptomatic patients underwent MRI or CT and MRA or CTA. The study assessed all the subjects in terms of their age, gender, co-risk factors (hypertension, hyperlipidemia, diabetes mellitus, peripheral arterial diseases, atrial fibrillation, myocardial infarction), as well as height of 180 healthy volunteers. VAH, regardless of the degree of severity, was more frequent in patients with non-cardioembolic PCS or TIA rather than in asymptomatic patients. The increasing degree of hypoplasia in patients under 65 years of age was a predictor of PCS/TIA, OR = 1.8, 95 % CI: 1.3-2.5; p < 0.001. In subjects older than 65 years of age, this association failed. Only in patients aged under 50, VAH was significantly more frequent in the TIA group rather than in the PCS group (68.2 % and 50 %, respectively; p = 0.047). The optimal VA diameter cutoff point separating PCS/TIA and asymptomatic group was 2.7 mm. This value may vary in different populations, because VA diameter showed a significant dependence on sex as well as anthropometric parameters (height). With the increasing degree of VAH, the likelihood of the occurrence of the distal VA part stenosis/occlusion was growing (OR = 1.6, 95 % CI: 1.2-2.1; p = 0.002). The distal VA stenosis/occlusion was likely to occur where the VA diameter was <2.2 mm. The impact of the VAH on PCS/TIA and its pathogenetic mechanism was significantly influenced by age. The cutoff point of VA diameter, affecting the occurrence of PCS in different populations may vary because VA diameter depends on gender and anthropometric parameters (especially height).

Reikšminiai žodžiai: slankstelinės arterijos hipoplazija, paplitimas, demografiniai rodikliai, antropometriniai rodikliai, pratekančio kraujo tūris. Tikslas. Įvertinti slankstelinių arterijų hipoplazijos paplitimą tarp jaunų žmonių, slankstelinių arterijų hipoplazijos spindžio priklausomybę nuo lyties, antropometrinių rodiklių bei nustatyti ryšį tarp pratekančio kraujo tūrio ir slankstelinių arterijų hipoplazijos laipsnio. Medžiaga ir metodai. Tirta 180 sveikų savanorių studentų, 45 vyrai ir 135 moterys, jų amžiaus vidurkis 24,7 ± 0,7 metų. Tiriamiesiems Aloka Prosound α10 ultragarsiniu aparatu buvo atliktas ultragarsinis miego ir slankstelinių arterijų ekstrakranijinės dalies tyrimas, naudotas 7,5 MHz tiesinis daviklis. Visiems tiriamiesiems matuotas abiejų slankstelinių arterijų spindis V2 segmente, šiose arterijose registruotas pratekančio kraujo tūris. Rezultatai. Slankstelinių arterijų hipoplazijos, kurių spindis 2,5 mm; p = 0,026). Išvada. Slankstelinių arterijų hipoplazija yra dažna anomalija, bet didelio laipsnio hipoplazija, turinti įtakos pratekančio kraujo tūriui, tarp jaunų žmonių sutinkama retai. Slankstelinių arterijų spindžio pasiskirstymas populiacijoje priklauso nuo jos demografinių ir antropometrinių rodiklių.

Reikšminiai žodžiai: slaugytojos, verbalinis smurtas, fizinis smurtas, psichologinis atsparumas, emocinė būsena, veiksniai. Darbo tikslas. Išsiaiškinti, kokias verbalinio ir fizinio smurto formas dažniausiai patiria slaugytojos, ir nustatyti, kokį kai kurie demografiniai, socialiniai, su darbo pobūdžiu susiję veiksniai turi poveikį psichologiniam atsparumui ir emocinei būsenai slaugytojų, dirbančių su psichomotoriškai sujaudintais pacientais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 150 bendrosios praktikos slaugytojų moterų, iš jų 59 slaugytojos dirbo reanimacijos/ intensyviosios terapijos, 46 chirurgijos ir 45 terapijos profilio skyriuose. 60 slaugytojų dirbo pamainomis visą parą ir 57 – tik naktimis. Trečdalio slaugytojų darbo stažas ne trumpesnis kaip 20 metų. 30 slaugytojų buvo baigusios universitetines studijas, likusios turėjo aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Anoniminei apklausai naudota modifikuotas N. Saulienės „Smurto“ klausimynas“ (2011), „Bendrojo sveikatos klausimyno“ trumpoji versija ir „Dispozicinio atsparumo skalė“, validuota J. Bielskytės (2009). Rezultatai. 45,3 proc. slaugytojų verbalinį smurtą patyrė kelis kartus per savaitę. Priekabiavimą patyrė 80 proc., bauginimąs, gąsdinimus – 65,3 proc., grasinimus – 45,3 proc. slaugytojų. Dažniausia verbalinė agresija buvo keiksmažodžiai ir ujimas (93,2 proc.), rečiausiai – įžeidimai ir žeminimas (18,7 proc.). Fizinį smurtą kelis kartus per savaitę patyrė 39,3 proc. slaugytojų. Rankų griebimą ir spaudimą iki skausmo patyrė 90,7 proc., spardymą kojomis – 68 proc., spjūvius į veidą – 65,3 proc., kandimus – 62,7 proc., smūgiavimus – 59,3 proc., seksualinį priekabiavimą – 45,3 proc. slaugytojų. Išvados. Slaugydamos psichomotoriškai sujaudintus pacientus beveik visos slaugytojos patiria verbalinį ir fizinį smurtą. Dažniausios verbalinio smurto formos yra priekabiavimas, bauginimai ir gąsdinimai, grasinimai, įžeidimai ir žeminimai, o keiksmažodžius ir ujimą patiria beveik visos slaugytojos. Kelis kartus per savaitę verbalinį smurtą patiria 45 proc. slaugytojų. Dažniausios fizinio smurto formos yra spardymas, spjūviai į veidą, kandimai, smūgiavimai, seksualinis priekabiavimas, ypač dažnai griebiama už rankų ir spaudžiama iki skausmo. Rečiausiai pasitaikanti fizinio smurto forma yra smaugimas. Fizinį smurtą kelis kartus per savaitę patiria 39 proc. slaugytojų. Slaugytojų psichologinis atsparumas ir emocinė būsena susijusi ne tik su stresoriais darbe, bet ir su sociodemografiniais veiksniais. Aukštesnį psichologinį atsparumą turi universitetinio išsilavinimo slaugytojos. Blogesnės emocinės būsenos yra slaugytojos, dirbančios intensyvios terapijos ir chirurgijos skyriuose. Vyresnio amžiaus slaugytojos dažniau yra geresnės emocinės būsenos. Blogą emocinę būseną lemia ne tik pamaininis darbas ir ilgas darbo stažas, bet ir patiriamas verbalinis ir fizinis smurtas.

Reikšminiai žodžiai: prieširdžių virpėjimas, vidinė darna. Darbo tikslas. Ištirti prieširdžių virpėjimu sergančių pacientų vidinę darną bei jos ryšį su sociodemografiniais ir medicininiais veiksniais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Darbas atliktas Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų klinikos skyriuose. Tyrime dalyvavo 229 sergantys prieširdžių virpėjimu pacientai, 50–70 metų, amžiaus vidurkis 62,36 + 6,35 m., 130 vyrų (56,8 proc.) ir 99 moterys (43,2 proc.). Buvo tiriamos pacientų vidinės darnos sąsajos su sociodemografiniais veiksniais, prieširdžių virpėjimo trukme, tipu, klinikinių požymių sunkumu ir gretutinėmis ligomis. Vidinė darna buvo vertinama A. Antonovsky (1987) vidinės darnos skale („Sence of Coherence, SOC-13“). Klinikinė būklė vertinta remiantis klinikiniu ištyrimu ir ligos istorijų duomenimis. Statistinė analizė. Kokybinių duomenų skirtumams tarp atskirų respondentų grupių vertinti naudotas Chi kvadrato kriterijus (c2). Vidurkių tarp dviejų nepriklausomų respondentų grupių skirtumams vertinti naudotas neparametrinis Mann-Whitney kriterijus. Esant daugiau nei dviem respondentų grupėms, skirtumams tarp jų vertinti buvo naudojamas neparametrinis ranginis Kruskal-Wallis kriterijus nepriklausomoms imtims. Buvo laikoma, kad skirtumai statistiškai reikšmingi, kai apskaičiuotasis reikšmingumo lygmuo p < 0,05. Darbo rezultatai ir išvados. Prieširdžių virpėjimu sergantiems pacientams nustatytas vidutinis vidinės darnos lygis (balų vidurkis – 46,34). Sociodemografiniai veiksniai, turintys teigiamos įtakos bendram VD lygiui sergant prieširdžių virpėjimu, yra lytis, pajamos ir šeiminė padėtis. Vyrai visose srityse pasižymi aukštesne vidine darna negu moterys. Respondentų, turinčių didesnes pajamas, vidinė darna aukštesnė suprantamumo, prasmingumo ir bendro vidinės darnos vertinimo srityse. Nevieniši pacientai pasižymi aukštesniu prasmingumo ir bendru vidinės darnos lygiu. Amžius ir išsilavinimas vidinei darnai įtakos neturėjo. Prieširdžių virpėjimo trukmė, tipas, krūtinės angina ir širdies nepakankamumas 50–70 metų amžiaus grupėje įtakos vidinei pacientų darnai neturi. Žemesne bendra vidine darna ir jos sumažėjimu suprantamumo bei situacijos valdymo ir kontrolės srityse pasižymi III EHRA simptomų klasės pacientai, palyginti su II EHRA simptomų klasės pacientais